Motiejus Valančius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Motiejus Valančius

Motiejus Valančius (1801 m. vasario 16 d. – 1875 m. gegužės 17 d.) – lietuvių grožinės prozos pradininkas. M. Valančius padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje.

[taisyti] Biografija

Paminklas M.Valančiui Varniuose

M. Valančius gimė Nasrėnų kaime (dabar Kretingos raj.), turtingo valstiečio šeimoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, Vilniaus dvasinėje akademijoje.

Dar prieš 1863 m. sukilimą jis steigė parapijines mokyklas, kuriose buvo mokoma lietuviškai, kovojo prieš girtavimą, rūpinosi lietuviškų raštų leidimu ir platinimu liaudyje. 1863 m. sukilimo idėjai nepritarė, bet slapčiomis stengėsi sukilėlius remti. Vyskupijos centras 1864 m. perkeltas į Kauną, čia reziduojantį vyskupą nuolat sekė policija, baudė gubernatoriaus administracija.

M. Valančius rinko ir leido lietuvių tautosaką. Caro valdžiai uždraudus spaudą lotyniškais spaudmenimis, jis suorganizavo slaptą lietuviškų knygų spausdinimą Rytų Prūsijoje. Jį palaikė ir kiti dvasininkai.

Motiejus Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 d. Kaune, palaidotas Katedros kriptoje.

Paminklas M.Valančiui Kauno senamiestyje

[taisyti] Blaivybė

Buvo žymus blaivybininkas. Skapiškio parapijoje pastatė blaivybės paminklą.

[taisyti] Kūriniai

• „Žemaičių vyskupystė“ (1848 m.)
• „Patarlės žemaičių“ (1867 m.)
• „Palangos Juzė“ (1869 m.)

Keliolika religinės paskirties knygų.

[taisyti] Nuorodos

• Žemaičių vyskupystės muziejus
• Lietuvių klasikinės literatūros antologija – M. Valančius
• Motiejus Valančius